"Mes norime mašinas išlaikyti originalias, tokias, kokios buvo pagamintos, ir nedaryti iš jų lėktuvų",- pokalbį apie šias akiai neįprastas transporto priemones, kurias vargu ar pamatysi riedant miesto gatvėmis, pradėjo gimnazistai.
Vaikinai priklauso Dzūkijos senovinės technikos klubui ir negaili nei laiko, nei pastangų siekdami išsaugoti senovinių automobilių autentiškumą ir originalumą. Tiesa, kol kas jie tik gražina saviškius, o važiuoja masinių renginių ar uždarose teritorijose - jų mašinos neregistruotos, be to, jaunuoliams teks palūkėti dar metus, kol galės įgyti vairuotojo pažymėjimus.
Pirmasis vairavimo mokytojas - senelis
Rokas Pauža automobiliais susidomėjo būdamas dvylikos. Tuomet Ūdrijoje gyvenantis jo senelis Stasys, šiemet švęsiantis 80-ies metų jubiliejų, mokė jį važinėti "Volga". Tiesa, tada vaikinas dar neįtarė, kad greitai jam patiks ne tik vairuoti automobilį, bet ir jį remontuoti, ardyti, rinkti...
"Automobilius remontuoti išmokau tada, kai nusipirkau savąjį SZD",- sakė Rokas, mašiną įsigijęs prieš penkerius metus. SZD markės automobilį, pagamintą 1975 metais, pirko iš giminaičių draugų. Už 490 kg sveriančią mašiną, kurioje sumontuotas 350 kub. cm darbinio tūrio 14 arklio jėgų variklis (motociklo IŽ), jis sumokėjo 150 litų.
Naujasis pirkinys visas buvo apklijuotas lipdukais. Po kurio laiko Rokas jį perdažė oranžinės spalvos dažais, o kad automobilis atrodytų įdomiau, ant užpakalinio stiklo užklijavo užrašą: "Mažas, bet piktas".
Didžiausias greitis, kuriuo teko važiuoti, - 70 km/h. Beje, SZD naudojamas 92E benzinas, maišomas su tepalu. Dar viena subtilybė - mašinai reikia R10 dydžio padangų. Tokių Rokui teko matyti tik žemės ūkio technika prekiaujančiose parduotuvėse.
Sūnui nupirko savo svajonių automobilį
"Kai Rokas papasakojo apie savo mašiną, parodė nuotraukas, aš irgi panorau įsigyti ką nors panašaus",- į pokalbį įsitraukė Justinas. Vaikinas apie šią idėją papasakojo savo tėčiui Vytautui ir sulaukė pritarimo. Beje, Justinas kartu su tėčiu ne vieną vasarą dirbo nuosavose automobilių remonto dirbtuvėse, tad savos mašinos remontas buvo puikus būdas paskatinti jaunuolį labiau susipažinti su technika.
Praėjusį rudenį jiedu pagal skelbimą surado netoli Vilniaus gyvenančius žmones, kurie norėjo parduoti 1966 metų gamybos automobilį ZAZ 965A. "Nebuvo sunku įkalbėti tėtį jį nupirkti, mat jaunystėje jis pats svajojo apie tokią mašiną",- pasakojo Justinas.
Už pirkinį jie sumokėjo 800 litų. Parsigabenti mašiną į Alytų nebuvo sunku - nedidelių gabaritų, 700 kg sveriantis automobilis tilpo į mikroautobusą.
ZAZ sumontuotas 887 kub. cm darbinio tūrio variklis, 100 km jis naudoja apie 5-6 litrus benzino. Ant spidometro nurodytas maksimalus greitis - 120 km/h, tačiau iš tikrųjų gali važiuoti apie 100 km/h. Justinas greičiausiai yra skriejęs 70 km/h greičiu. Šiam automobiliui naudojamas irgi 92E benzinas, nes reikiamo - 76 ar 80 - degalinėse dabar nėra.
Įdėto darbo neskaičiuoja
Anksčiau Rokas savo oranžinį SZD laikė kaime, bet, kai Justinas taip pat įsigijo mašiną, draugai nutarė automobilius saugoti kartu - Justino tėčio garažuose. Čia jie neretai kasdien praleidžia po penkias valandas.
"Mums negaila taip leisti savo laisvalaikį, nes automobiliai - didžiausias mūsų pomėgis",- sakė vaikinai. Jie pasakojo, kad turimoms mašinoms sutvarkyti teko ir išleisti nemažai lėšų, pvz., pervilkti Justino automobilio sėdynes kainavo 250 litų, ir įdėti nemažai darbo. Tačiau pastarasis bičiulių negąsdina.
"Viską atperka tai, kad atsisėdęs prie mašinos vairo žinai, jog viskas surinkta tavo rankomis",- kalbėjo Justinas ir Rokas. Jiems malonu ir tai, kad su savo mašinomis gali pasirodyti masiniuose renginiuose, kur sulaukia daug aplinkinių dėmesio ir pagyrimų. Tokiuose renginiuose pradėjo dalyvauti tik šiemet, kai tapo Dzūkijos senovinės technikos klubo nariais.
Kad dėmesio netrūksta, patvirtina ir Justino papasakotas nuotykis. Miesto stadione vykusiose automobilių garso įrangos varžybose, kuriose buvo demonstruojamos ir įvairios senovinės mašinos, vienas alytiškis, panoręs pasivažinėti jo ZAZ, už šią pramogą Justinui davė penkiasdešimt litų.
Rokas ir Justinas kartu su Dzūkijos senovinės technikos klubu yra nusifilmavę "Statoil" degalinės reklaminiame klipe.
Stengiasi, kad automobiliai būtų kuo autentiškesni
Kad Justinas ir Rokas turi tokius neįprastus automobilius, žino kone visi draugai ir bendramoksliai. Beveik visi jie yra važiavę šiomis mašinomis, o pasivažinėjimus palydėjo šūksniais: "Nu, geras".
Dabar pašnekovai nekantriai laukia kitos vasaros, kai jiems sukaks aštuoniolika metų ir jie galės įgyti vairuotojo pažymėjimus. "Atvažiuosime į mokyklą ir pavėžinsime klasės auklėtoją",- žada jaunuoliai.
O kol kas geriausi draugai stengiasi daryti viską, kad jų automobiliai būtų kuo autentiškesni. Justino ZAZ 965A dar trūksta apdailos detalių, veidrodėlio, Roko SZD'ui ant vairo reikėtų uždėti rankinio valdymo mechanizmą. Pastarąjį vaikinas tikisi gauti iš buvusių mašinos savininkų, o visas kitas detales bičiuliai viliasi rasti metalo laužu prekiaujančiose firmose ar per skelbimus, kartais jų atveža padėti norintys žmonės. Daug informacijos, kaip iš tiesų turėtų atrodyti senoviniai automobiliai, gauna iš kitų Dzūkijos senovinės technikos klubo narių, taip pat iš bendraminčių internete.
Šiandien vaikinai apie savo mašinas žino kone viską, galėtų jas išardyti ir vėl nesunkiai surinkti. Justinas ir Rokas tikisi, jog iki kitų metų vasaros, kol įgis vairuotojo pažymėjimus, jų automobiliai bus visiškai sutvarkyti ir pereis techninę apžiūrą, kad juos būtų galima užregistruoti ir drąsiai važinėti miesto gatvėmis, atkreipiant ne vieno praeivio dėmesį.